Temos Archyvai: NETEKTYS

mūsų gyvūnai iškeliavę į vaivorykštės šalį.

KELMIŠKIS

AČIŪ VISIEMS PADĖJUSIEMS, PALAIKIUSIEMS, PAAUKOJUSIEMS šiam šuneliui, kurį pavadinti spėjome Kelmiškiu… Deja, šunelio tolimesniam, gražesniam gyvenimui diagnozės buvo ne kokios, todėl šis smėlinukas jau iškeliavo į vaivorykštęs šalį 🙁 Liūdime visi, labai tikėjomės išgelbėti…
Pagal Jakovo klinikos specialistus, padarius rentgeno nuotraukas: Kelmiškis kažkada buvo peršautas, stubure užsitraukusi žaizda buvo kojų nebevaldymo padarinys, galbūt niekas jo nepartrenkė, šunelis jau kurį laiką taip gyveno vilkdamas paskui save kojeles, gal ne taip žymiai iki to lemtingo susidūrimo… Klausimas: kas peršovė šį švelnianosį gyvūną? Kodėl? Belieka tik spėlioti, nes tikime, tai didelė istorija su tokia liūdna atomazga.
Ilsėkis ramybėje…

SOS!!!
Skubiai reikalinga finansinė pagalba mašinos partrenkto šunelio vizitui į vet. kliniką!

Kovo 29 d. Kelmės rajone., Šaukėnų sen., Kalniškių kaime žmonės rado partrenktą šunelį, nevaldantį galinių kojyčių. Kitą dieną jį apžiūrėjęs veterinaras pasakė, kad kojytės jautrios ir gal per 3-4 d. atsistos. Tai neįvyko… Šuneliui viena kojytė lyg ir atsigauna, bet jam skubiai reikalinga specialisto pagalba.

Šeštadienį suplanuota kelionė į Jakovo kliniką konsultacijai. Labai prašome padėti padengti būsimas išlaidas. Gali būti, kad prireiks ir operacijos. Dabar šuniukas yra „Šiaulių letenėlės“ prieglaudoje. Jei viskas pasiseks, bus reikalinga kuo geriausia globa.

Paaukoti Šuneliui galite:
ŠIAULIŲ BANKAS.
Organizacijos pavadinimas: VšĮ „Šiaulių letenėlė“
Įmonės kodas: 303381424
Banko sąskaita: LT877180000003700239
PayPal: siauliu.letenele@gmail.com
Mokėjimo paskirtis: „Šuneliui“
Telefonai pasiteiravimui: 867612231(Ingrida), 861839569(Orinta)

KIENO ŠUNELIS?

Kovo 29d. Kelmės rajone. Šaukėnų sen. Kalniškių kaime, žmonės rado partrenkta šunelį. Kitą dieną nuvežė pas vet. apžiūrėjęs sakė per 3-4 d. turėtų atsistoti ant galinių kojyčių. Dabar jis yra ,,ŠiauliŲ letenėlės“ prieglaudoje.

DESPERADO

DESPERADO….
Šiuo iššaukiančiu vardu mūsų mielybės katinėlio šiam pasaulyje, deja, jau nebėra…

Ateini: pasisveikinimas – tu jam svarbesnis už miegą, glaustosi mažulelis, 3 mėnesių lieknas spurgelis, šoka ant pečių, tu tvarkaisi, o jis stebėdamas tavo darbą glausto savo snukučiu tavo skruostą, bučiuojasi… tuomet sustoji dirbęs, atsisėdi tiesiog ant grindų ir pati imi glaustytis su juo… Tokiais, širdžiai maloniais būdais jis išreikalaudavo sau dėmesio 🙂 Labai mažutis pergyveno likęs be žmogaus, jo kniaukimas už uždarų durų dar ilgai girdėdavosi… Bet netikėtumai: mažylis susirgo, labai staigiai. Prieš porą savaičių įvykęs mini priepuolis priminė epilepsiją, vežėm tyrimams daktarai niekuo negalėjo padėti, nes tyrimai privalomi daryti iškart po įvykio. Mažutis tą savaitę jautėsi kaip ir visad gerai, apetitą turėjo, bet praėjusi sekmadienį vėl įvyko kažkas panašaus, tik nuo tos dienos jam nuolat traukė snukutį. Pirmadienį jis buvo gan irzlus, urzgė vaikščiodamas (ko niekada nemokėdavo daryti), nors bandė taip pat užšokti ant žmogaus, būti šalia… vakare mažyliui labai pablogėjo: nešė į šoną, prasidėjo nuolatiniai traukuliai, seilėtekis, akys traškanotos, nebenori, kad imtume į rankas – nuo to ir prasidėjo mūsų keliavimai į visas miesto instancijas: laboratorija, daktarai, diagnozių pilna ir visokių net absurdiškų. Su dienom matėm, kad mūsų mažyliui niekas negerėja, nevalgo, kuo didesnėje erdvėje tuo labiau panikuoja su savimi pačiu… Pasiryžom Deperado vežti nuodugniems tyrimams į Vilnių, bet padirbėjus su tyrimasi čia, paaiškėjo, kad jam FIP (infekcinis kačių peritonitas) ir išgyventi, o dar tokiame jaunučiame amžiuje 10%. Gyvūniukas kankinosi baisiai: nebematė per traukulius, spazmus ir skausmus net mūsų, galiausiai nei pailsėti, nei pamiegoti pats nebegalėjo, tik medicininiu būdu, bet tik prabudęs vėl purtėsi, ausytės, kojytės buvo šaltos… Ašaras tramdėm, bet turėjome priimti galutinį sprendimą: palengvinome mažylio kančias ir paleidome jį į gyvūnėlių rojų, kur spalvų daugiau nei čia ir nėra to skausmo, ką jis paskutines savo dienas nuolat jautė..
Kūnelis nebepažino to žmogaus, kuris jį nuolat paimdavo ant rankų, snukutis nebebučiavo į skruostą paėmus paskutinį kartą.. akys buvo pavargusios ir užtinusios nuo nebegalėjimo, bet širdutė buvo stipri…

Sudie, mažyli… nesugebėjome tavęs laiku ištraukti iš neapsakomų kančių, nesugebėjome kuo greičiau atrasti tau namučius namučius, kur gal būt nebūtum taip pergyvenęs ir ilgėjęsis žmogaus…
Visada išliksi tas DESPERADO, tikras Desprerado: mūsų drąsuolis, vikruolis ir kupinas meilybės mūsų katinėlis…

 

SENELIS KATINAS-NUKAS

SENELIS KATINAS-NUKAS

Per smalsumą, Nukas įkišo galvytę į segmentinę tvora ir neatlaikė. Iškeliavo kitą dieną po nelaimės į vaivorykštės šalį.

10 m. Skiepytas.
,,Kas čia kniaukia? Katinas yra lauke kur pabėgęs?“ – o čia aš taip loju, inksčiu ir (pavadinkim) kaukiu, laukdamas dėmesio. Taip, esu senelis, man ganėtinai metelių jau yra. Rado mane klaidžiojanti Kužių kapinėse, be jokių pastangų padėti man senam surasti savo namus, miestelio ,,valdžia“ tą pat naktį mane išgrūdo: jis mums nereikalingas čia toks… Taip ir nežinau, ar iš tiesų mano namai ten, Kužiuose, ar atklydau iš aplinkui. Rado pas mane 8 erkes, kojas sunkiai ėmiau valdyti nuo tokio tų šlykščių gyvių pertekliaus mano organizmui… Gal dėl to ir susisuko galvelė paklysti. Kažkada buvau mylėtas, tik glosto, kaso mane žmogus – ir judinu savo užpakalinę dalį iš pasitenkinimo, prasižiojęs rodau gelsvus dantis, griūnu ant šono ir būnu apsipatenkinęs 😉 Nemoku būti prie būdos, narve – išgyvenu, voljere – kaip nors, bet va laisvė ir sekioti žmogaus kojas mano matyt viso amžiaus mėgiamiausias užsiėmimas, gal būt todėl, kad ir mano šeimininkas buvo į mane panašus – lėtas, senyvas žmogelis.

DEMONĖ

DEMONĖ-LUNA iškeliavo.. 🙁

Niekada nepamiršiu šios katytės atsiradimo Letenėje: ankstus rytas, telefono skambutis su jau nebe naujiena girdėtu turiniu: ,,pas mus atsirado katė, jos nepaleidžiam, nes ji siaubingai atrodo ir matomai serga- kažkas užstrigę gerklėje“. Tas ,,užstrigimas“ infekcija-gripas, katė matomai jau seniai taip sirgo iki nusilpimo.. Ir ją gydant pastebėjome, kad tuo pačiu ji buvo ir nėštukė! 😮 Nieko neprisileisdavo, grėsmingai šnypšdavo, o pradedant glostyti galvytę nurimdavo ir jau malonumui keldavo uodegą 🙂Susilaukė trejetuko tokių pat angliukų kaip ji pati ir, deja, ne ilgai panorėjo tapti jų mama (lyg nujausdama, kad jiems gyventi bus sunku, žinant, kad ji nežinia kiek laiko taip sirgo, badmyriavo ir dar buvo gydoma, veterinarui nenustačius, kad ji nešioja po širdimi!..),pati parinko jiems likimą ir ryte atėję jų tiesiog neberadom.. Kačių kambary ji niekam nebuvo draugė, net žmogui, valgydavo tik pakišus maistelį prie nosies, iš tolo šnypšdavo: motinystė su jos garbiu amžiumi davė neigiamų rezultatų 🙁 Vėl apsirgo.. Ir vieną dieną savanorėms tiesiog dingo iš kambariuko!-pabėgo! 🙂 Ir taip nesirodė iki pat spalio: kai krovėmės daiktus prie šiukšlių krūvos pasirodė juodulys-ta pati Demonė! Įkišusi galvą į tuščią konservų skardinę iš alkanumo po truputį mus prisileido – VALIO! Ji vėl kambarėly su likusiom keliom katėm! Ir beveik paskutinę egzistavimo dieną Lingailiuose atvažiavo moteriškė ir taip Demonė surado NUOSTABIUS namus, kur šv. Kalėdom augintiniai irgi sulaukia stebuklų-Kalėdų senelio dovanėlių! 🙂 Kantri šeimininkė, kuri pelnė Demone pervadintos Lunos pasitikėjimą, bet.. išliko tokia pat – demoniško charakterio :3
Prieš keletą savaičių reikėjo pagalbos Lunai susirgus. Išvada nesmagi – anemija. Ir pagerėti nebegėrėjo.. Nebėra..
Nežinia, koks nekoks jos gyvenimas buvo iki prieglaudos (vargo ir atžarumo matė).. Nors paskutinį pusmetį Lunytė nugyveno mylima, soti ir aprūpinta.. Tebuna šviesus Tau rojus!

P.S. Demonės-Lunos globėja panoro turėti kitą bėduką, tad lauksime džiugių žinių!
O bėdukų juk nemažėja.. :/

 

 

DEMONĖ
6 m. vakcinuota

Taip mane praminė savanorės – labai jau grėsmingai atrodau: juoda, pasišiaušusi ir šnypščianti. O norintys lai paglosto mane (ypač galvą, kaklą) – kaip mat dingsta visas grėsmingumas 🙂
O atsiradimo čia istorija gan ilga: paskambino moteris: ,,springsta katė“, o aš pasirodo tik labai sirgau su komplikacijom visom.. ir + dar buvau ir neštukė. Pasveikau, susilaukiau vaikučių ir vieną naktį man susisuko kažkas galvelėje, o gal nujaučiau, kad maniesiems mažyliams ne kas bus su sveikata ir išgyvenimu… todėl jų atsikračiau. Po to įvykio tapau gan grėsminga ir vėl iš naujo nebepatikli žmogumi. Turiu amžiaus, gali būti ir tas dalykas man nulemia mano charakterį arba tiesiog gatvinis gyvenimas, nes suvargimas tikrai matyti. Nesmerk manęs, žmogau, verčiau priglausk, globok, širdimi.

861839569

GINTARIUKĖ

IŠVYKUSI Į NAUJUS NAMUČIUS Gintarėlė apsirgo… matomai, kažkas buvo rimčiau, nei aplinkos poveikis, ji visad buvo guvi, linksma, norėjo žmogaus rankos… vis blogėjo, apetito neturėjo ir vakar mums pranešė, kad Gintarelė iškeliavo… staigiai, be jokių atvirų sveikatos pokyčių…kas galėjo pagalvoti, čia jau beveik metus išlauktas džiaugsmas – nauji namai ir… pabaiga…. Labai liūdime drauge su Gintarelės naująja šeimininke.

——————————–

GINTARĖLĖ
5-6 m. sterilizuota, vakcinuota

Apsaugosiu kiekvieną, savo meiliu urzgimu, jei reikės ir letena galiu pakelti, labai jau prikli esu ir rūpestinga kitiems 🙂
Noriu laukan, noriu į laisvę, noriu žmogaus, noriu nuolatinės savo vietos gyvenime po tavo širdele!

GINTARIUKĖ, tikra mama savo globėjiškumu ir rūpesčio veiduku 🙂 Bus tikra draugė tikrąja to žodžio prasme ir apgins tave net nuo žmogaus, kuris pakels prieš tave vien balsą 🙂 Taip… ji tokia, stos priešais, jei jaus, kad jos draugams gresia pavojus, ar jie pradeda ko bijoti. Bet pačio žmogaus nebijo: meilinasi, gerinasi, mėgsta būti glostoma, net ant rankų užsibūti ir žiūrėti pro langą į platybes, į kurias gal būt ir norisi ištrūkti… O gal ištrūks drauge su tavimi ši mūsų Gintariukė? 😛