Temos Archyvai: NETEKTYS

mūsų gyvūnai iškeliavę į vaivorykštės šalį.

DESPERADO

DESPERADO….
Šiuo iššaukiančiu vardu mūsų mielybės katinėlio šiam pasaulyje, deja, jau nebėra…

Ateini: pasisveikinimas – tu jam svarbesnis už miegą, glaustosi mažulelis, 3 mėnesių lieknas spurgelis, šoka ant pečių, tu tvarkaisi, o jis stebėdamas tavo darbą glausto savo snukučiu tavo skruostą, bučiuojasi… tuomet sustoji dirbęs, atsisėdi tiesiog ant grindų ir pati imi glaustytis su juo… Tokiais, širdžiai maloniais būdais jis išreikalaudavo sau dėmesio 🙂 Labai mažutis pergyveno likęs be žmogaus, jo kniaukimas už uždarų durų dar ilgai girdėdavosi… Bet netikėtumai: mažylis susirgo, labai staigiai. Prieš porą savaičių įvykęs mini priepuolis priminė epilepsiją, vežėm tyrimams daktarai niekuo negalėjo padėti, nes tyrimai privalomi daryti iškart po įvykio. Mažutis tą savaitę jautėsi kaip ir visad gerai, apetitą turėjo, bet praėjusi sekmadienį vėl įvyko kažkas panašaus, tik nuo tos dienos jam nuolat traukė snukutį. Pirmadienį jis buvo gan irzlus, urzgė vaikščiodamas (ko niekada nemokėdavo daryti), nors bandė taip pat užšokti ant žmogaus, būti šalia… vakare mažyliui labai pablogėjo: nešė į šoną, prasidėjo nuolatiniai traukuliai, seilėtekis, akys traškanotos, nebenori, kad imtume į rankas – nuo to ir prasidėjo mūsų keliavimai į visas miesto instancijas: laboratorija, daktarai, diagnozių pilna ir visokių net absurdiškų. Su dienom matėm, kad mūsų mažyliui niekas negerėja, nevalgo, kuo didesnėje erdvėje tuo labiau panikuoja su savimi pačiu… Pasiryžom Deperado vežti nuodugniems tyrimams į Vilnių, bet padirbėjus su tyrimasi čia, paaiškėjo, kad jam FIP (infekcinis kačių peritonitas) ir išgyventi, o dar tokiame jaunučiame amžiuje 10%. Gyvūniukas kankinosi baisiai: nebematė per traukulius, spazmus ir skausmus net mūsų, galiausiai nei pailsėti, nei pamiegoti pats nebegalėjo, tik medicininiu būdu, bet tik prabudęs vėl purtėsi, ausytės, kojytės buvo šaltos… Ašaras tramdėm, bet turėjome priimti galutinį sprendimą: palengvinome mažylio kančias ir paleidome jį į gyvūnėlių rojų, kur spalvų daugiau nei čia ir nėra to skausmo, ką jis paskutines savo dienas nuolat jautė..
Kūnelis nebepažino to žmogaus, kuris jį nuolat paimdavo ant rankų, snukutis nebebučiavo į skruostą paėmus paskutinį kartą.. akys buvo pavargusios ir užtinusios nuo nebegalėjimo, bet širdutė buvo stipri…

Sudie, mažyli… nesugebėjome tavęs laiku ištraukti iš neapsakomų kančių, nesugebėjome kuo greičiau atrasti tau namučius namučius, kur gal būt nebūtum taip pergyvenęs ir ilgėjęsis žmogaus…
Visada išliksi tas DESPERADO, tikras Desprerado: mūsų drąsuolis, vikruolis ir kupinas meilybės mūsų katinėlis…

 

SENELIS KATINAS-NUKAS

SENELIS KATINAS-NUKAS

Per smalsumą, Nukas įkišo galvytę į segmentinę tvora ir neatlaikė. Iškeliavo kitą dieną po nelaimės į vaivorykštės šalį.

10 m. Skiepytas.
,,Kas čia kniaukia? Katinas yra lauke kur pabėgęs?“ – o čia aš taip loju, inksčiu ir (pavadinkim) kaukiu, laukdamas dėmesio. Taip, esu senelis, man ganėtinai metelių jau yra. Rado mane klaidžiojanti Kužių kapinėse, be jokių pastangų padėti man senam surasti savo namus, miestelio ,,valdžia“ tą pat naktį mane išgrūdo: jis mums nereikalingas čia toks… Taip ir nežinau, ar iš tiesų mano namai ten, Kužiuose, ar atklydau iš aplinkui. Rado pas mane 8 erkes, kojas sunkiai ėmiau valdyti nuo tokio tų šlykščių gyvių pertekliaus mano organizmui… Gal dėl to ir susisuko galvelė paklysti. Kažkada buvau mylėtas, tik glosto, kaso mane žmogus – ir judinu savo užpakalinę dalį iš pasitenkinimo, prasižiojęs rodau gelsvus dantis, griūnu ant šono ir būnu apsipatenkinęs 😉 Nemoku būti prie būdos, narve – išgyvenu, voljere – kaip nors, bet va laisvė ir sekioti žmogaus kojas mano matyt viso amžiaus mėgiamiausias užsiėmimas, gal būt todėl, kad ir mano šeimininkas buvo į mane panašus – lėtas, senyvas žmogelis.

DEMONĖ

DEMONĖ-LUNA iškeliavo.. 🙁

Niekada nepamiršiu šios katytės atsiradimo Letenėje: ankstus rytas, telefono skambutis su jau nebe naujiena girdėtu turiniu: ,,pas mus atsirado katė, jos nepaleidžiam, nes ji siaubingai atrodo ir matomai serga- kažkas užstrigę gerklėje“. Tas ,,užstrigimas“ infekcija-gripas, katė matomai jau seniai taip sirgo iki nusilpimo.. Ir ją gydant pastebėjome, kad tuo pačiu ji buvo ir nėštukė! 😮 Nieko neprisileisdavo, grėsmingai šnypšdavo, o pradedant glostyti galvytę nurimdavo ir jau malonumui keldavo uodegą 🙂Susilaukė trejetuko tokių pat angliukų kaip ji pati ir, deja, ne ilgai panorėjo tapti jų mama (lyg nujausdama, kad jiems gyventi bus sunku, žinant, kad ji nežinia kiek laiko taip sirgo, badmyriavo ir dar buvo gydoma, veterinarui nenustačius, kad ji nešioja po širdimi!..),pati parinko jiems likimą ir ryte atėję jų tiesiog neberadom.. Kačių kambary ji niekam nebuvo draugė, net žmogui, valgydavo tik pakišus maistelį prie nosies, iš tolo šnypšdavo: motinystė su jos garbiu amžiumi davė neigiamų rezultatų 🙁 Vėl apsirgo.. Ir vieną dieną savanorėms tiesiog dingo iš kambariuko!-pabėgo! 🙂 Ir taip nesirodė iki pat spalio: kai krovėmės daiktus prie šiukšlių krūvos pasirodė juodulys-ta pati Demonė! Įkišusi galvą į tuščią konservų skardinę iš alkanumo po truputį mus prisileido – VALIO! Ji vėl kambarėly su likusiom keliom katėm! Ir beveik paskutinę egzistavimo dieną Lingailiuose atvažiavo moteriškė ir taip Demonė surado NUOSTABIUS namus, kur šv. Kalėdom augintiniai irgi sulaukia stebuklų-Kalėdų senelio dovanėlių! 🙂 Kantri šeimininkė, kuri pelnė Demone pervadintos Lunos pasitikėjimą, bet.. išliko tokia pat – demoniško charakterio :3
Prieš keletą savaičių reikėjo pagalbos Lunai susirgus. Išvada nesmagi – anemija. Ir pagerėti nebegėrėjo.. Nebėra..
Nežinia, koks nekoks jos gyvenimas buvo iki prieglaudos (vargo ir atžarumo matė).. Nors paskutinį pusmetį Lunytė nugyveno mylima, soti ir aprūpinta.. Tebuna šviesus Tau rojus!

P.S. Demonės-Lunos globėja panoro turėti kitą bėduką, tad lauksime džiugių žinių!
O bėdukų juk nemažėja.. :/

 

 

DEMONĖ
6 m. vakcinuota

Taip mane praminė savanorės – labai jau grėsmingai atrodau: juoda, pasišiaušusi ir šnypščianti. O norintys lai paglosto mane (ypač galvą, kaklą) – kaip mat dingsta visas grėsmingumas 🙂
O atsiradimo čia istorija gan ilga: paskambino moteris: ,,springsta katė“, o aš pasirodo tik labai sirgau su komplikacijom visom.. ir + dar buvau ir neštukė. Pasveikau, susilaukiau vaikučių ir vieną naktį man susisuko kažkas galvelėje, o gal nujaučiau, kad maniesiems mažyliams ne kas bus su sveikata ir išgyvenimu… todėl jų atsikračiau. Po to įvykio tapau gan grėsminga ir vėl iš naujo nebepatikli žmogumi. Turiu amžiaus, gali būti ir tas dalykas man nulemia mano charakterį arba tiesiog gatvinis gyvenimas, nes suvargimas tikrai matyti. Nesmerk manęs, žmogau, verčiau priglausk, globok, širdimi.

861839569

SENELIUKAS

Iškeliavo į vaivorykštės šalį sulaukęs garbaus amžiaus.
SENELIUKAS
15 m.
Mūsų tikriausiai seniausias senoliukas. Išsekęs, aklas, bet ne prastesnis už kitus. Nori būti glostomas, mylimas. Per likusį gyvenimą eis lėtu žingsneliu, su daug pailsėjimu, poguliuku.
Galbūt atsiras žmogus suteikiantis gražią senatvę šiam šunyčiui?

GINTARIUKĖ

IŠVYKUSI Į NAUJUS NAMUČIUS Gintarėlė apsirgo… matomai, kažkas buvo rimčiau, nei aplinkos poveikis, ji visad buvo guvi, linksma, norėjo žmogaus rankos… vis blogėjo, apetito neturėjo ir vakar mums pranešė, kad Gintarelė iškeliavo… staigiai, be jokių atvirų sveikatos pokyčių…kas galėjo pagalvoti, čia jau beveik metus išlauktas džiaugsmas – nauji namai ir… pabaiga…. Labai liūdime drauge su Gintarelės naująja šeimininke.

——————————–

GINTARĖLĖ
5-6 m. sterilizuota, vakcinuota

Apsaugosiu kiekvieną, savo meiliu urzgimu, jei reikės ir letena galiu pakelti, labai jau prikli esu ir rūpestinga kitiems 🙂
Noriu laukan, noriu į laisvę, noriu žmogaus, noriu nuolatinės savo vietos gyvenime po tavo širdele!

GINTARIUKĖ, tikra mama savo globėjiškumu ir rūpesčio veiduku 🙂 Bus tikra draugė tikrąja to žodžio prasme ir apgins tave net nuo žmogaus, kuris pakels prieš tave vien balsą 🙂 Taip… ji tokia, stos priešais, jei jaus, kad jos draugams gresia pavojus, ar jie pradeda ko bijoti. Bet pačio žmogaus nebijo: meilinasi, gerinasi, mėgsta būti glostoma, net ant rankų užsibūti ir žiūrėti pro langą į platybes, į kurias gal būt ir norisi ištrūkti… O gal ištrūks drauge su tavimi ši mūsų Gintariukė? 😛

 

PRINCAS

Princas karaliauja vaivorykštės šalyje…
PRINCAS (5-6 m.)                                                                       Skiepytas.

Ech, bijau, kad ir vėl atėjo laikas man prisistatyti jums. O jau taip tikėjau, kad pagaliau atradau savo tikruosius namus ir geruosius šeimininkus, bet, deja…Aš esu Princas. Kodėl mano vardas toks skambus? Tuoj viską suprasite. Bet, pirmiausiai, truputis mano gyvenimo istorijos. Prieš beveik metus, kažkokiu netikėtu būdu likau benamis ir patekau ten, kur labai nejauku, šalta, drėgna, tamsu ir ten, kur mano likimo broliai ir seserys laukia paskutiniosios gyvenimo dienos, mintyse prisimindami ilgąsias ar trumpąsias savo gyvenimo istorijas, kur visi iki vieno pakliuvę jaučia begalinę baimę ir širdutėje viliasi būti išgelbėtais (Gruzdžius). Tuomet, kai jau visa širdele jaučiau, kad mano dienos suskaičiuotos, mane, kartu su kitais, išgelbėjo mūsų brangiosios globėjos. Papuolėme, kaip vėliau paaiškėjo, į prieglaudą. Ten teko miegoti viename guolyje net su keletu draugų, bet nei vienas, kaip bebūtų gaila, nebuvo žmogus. Ilgą laiką jau pragyvenęs ir pripratęs prie mane lankančių savanorių, vieną dieną aš sulaukiau žmogaus, kuris pasirinko būtent mane. Negaliu nusakyti, kaip tada džiaugiausi, nors į kiekvieną žmogų žiūriu įtariai, bet tuo metu labai tikėjausi, jog pagaliau turėsiu savo namus ir mylinčią šeimą. Tačiau labai nusivyliau, kai atvykęs, pamačiau sąlygas, kuriomis turėsiu gyventi, nes įvyko tai, ko labiausiai nenorėjau – mane pririšo prie būdos. Na taip, viskas ten būtų buvę neblogai, švaru, tvarkinga, šilta, buvau sotus, bet būda??? Ne man. Labai nemėgstu tokio suvaržymo, todėl svajoju apie nuosavą namelį turinčius šeimininkus, kad galėčiau sau laisvai visur bėgioti ir ginti teritoriją (ką jau moku tai moku). Galbūt atrodau mažas, bet esu labai sargus (įrodžiau, kai pabėgau nuo grandinės ir radęs, rodosi, saugų prieglobstį prie vieno namelio, gavęs iš ten gyvenusių žmonių valgyti ir įgyjęs jų palankumą, ėmiau juos intensyviai ginti. Tik gaila, kad tie žmonės turėjo savo augintinį ir manęs pasilikti nenorėjo. O aš jais jau pasitikėjau . Nors labai neprieštaraučiau gyventi bute ir eiti vedamas pavadžiu į lauką (ką sėkmingai iki šiol darau). Svarbiausia, kad turėčiau patikimą kompanjoną. Grįžtant prie mano neįprasto vardo, norėčiau pasakyti, jog turiu savitą ir princišką charakterį. Bet ko prie savęs neprisileidžiu, kažkodėl nepasitikiu žmogumi (gal dėl to, jog jau esu suaugęs, turiu gyvenime nemažai patirties, o gal dėl sąlygų, kuriomis teko gyventi). Su kitais gyvūnais esu draugiškas, nors geriau būtų būti vienam ir visą dėmesį gauti tik sau vienam. Nepaisant mano irzlumo ir įnoringo charakterio, galiu būti meilus, tereikia laiko. Taigi, jei esi pasiruošęs būti mano draugu, esi pasiruošęs skirti man pakankamai laiko bei dėmesio, esi kantrus, laukiu tavęs pas save. Atvyk, susipažinsime ir jei aš tau patiksiu, o aš pajausiu, jog esi man skirtas žmogus, gali net neabejoti, įgausi mano pasitikėjimą greičiau nei numanai. Prašau pamilk mane ir lik su manimi iki galo.

20151213_092718-2-707x102414720351_1216007348470338_5620334450636072255_n
Daugiau info tel.: 867612231, 861200420

14572234_1216007708470302_6094811464200799526_n DSC_0051 13418666_1094415683962839_1910070514770480955_o1422347_1039952346075840_2282667158753153197_n 12122836_942689789135430_6734686862878718390_n (1) 12799333_1026222607448814_7507688995851012881_n