TUTIS IR LESĖ

Tutis 🙂

Lesė jau iškeliavo į vaivorykštės šalį…

Kaip tik diena, taip naujiena… Senas posakis ir labai atitinkantis tikrovę… Žmonės nebeturi atjautos… Ar taip būdavo anksčiau, galėtų papasakoti tik tie, kurie gyveno anksčiau.. Pririšti šunį prie būdos ir laukti, kad jis lotų, dar vis norma kaimuose, bet ir ne tik ten. Dažnas, skambinantis į prieglaudą su ketinimu pasiimti šunį, net nesupranta, ką klausi, kai užduodi paprastą klausimą- kur šuo gyvens? Kaip tai kur- namie, prie būdos…
Čia įžanga į Lesės ir Tučio istoriją, kuri baigėsi laimingai, nes kažkas neliko abejingas- matė, jautė, paskambino.
Ušnėnų kaime palikti prie negyvenamo namo du šunys, niekas jau kelios dienos neatvažiuoja jų pašerti, vienas nebelenda iš būdos… Suskubom kiek galima greičiau į Užvenčio rajoną. Namas apaugęs žolėmis, aptvertas tvora, vartai užrakinti- jokio garso, tylu… Kviečiamės policiją, o kol jie važiuos, nulėkėm į Užvenčio seniūniją pas seniūną. Išsiaiškinam, kad ten niekas nebegyvena, tačiau šunys yra. Iškviečiama šeimininkė, kuri savo namą buvo užleidusi sūnui su marčia. Sūnus kažkur kitur jau gyvena, marti išsikraustė ketvirtadienį, o tik sekmadienį pranešė savo anytai. Tos dienos rytą namo šeimininkė suskubo atvažiuoti, pašėrė… maisto turinys buvo makaronai, ryžiai ir bulvės… Labiausiai sunku buvo matyti Lesę… Ji vos bepastovėjo ant kojų, vieni kaulai ir oda… kas ją maitino, kiek dažnai ir kuom?!
Padarius kraujo tyrimus, kaip ir reikėjo tikėtis, radom didžiulį išsekimą, tačiau vidaus organų rodikliai, ačiū dievui, puikūs. Šeimininkė sakė, kad Lesei 20 metų, ir kad ji jau 5 metus taip atrodo… Ar tai įmanoma!????
Šiuokart labai labai pikta ne tiek ant pačios šeimininkės, bet ant marčios… Ji gyveno kelis metus, ne tik nesitvarkė aplinkos, bet laikė šunis tik šiaip… Kai seniūnas paklausė, atsakymas buvo- ne mano šunys! Kieno tada?… Dabar jau Letenėlės, sotūs ir nurimę. Lesė po pirmos paros jau gyvybingesnė ir linksmesnė. O Tutis nebeinkščia, matyt, suprato- čia jam bus gerai 
Ačiū nuostabiosioms Užvenčio policijos darbuotojoms Aušrai ir Jurgitai! Taip pat- seniūnijos darbuotojams ir seniūnui Linui už pagalbą!

Kaip tik diena, taip naujiena… Senas posakis ir labai atitinkantis tikrovę… Žmonės nebeturi atjautos… Ar taip būdavo anksčiau, galėtų papasakoti tik tie, kurie gyveno anksčiau.. Pririšti šunį prie būdos ir laukti, kad jis lotų, dar vis norma kaimuose, bet ir ne tik ten. Dažnas, skambinantis į prieglaudą su ketinimu pasiimti šunį, net nesupranta, ką klausi, kai užduodi paprastą klausimą- kur šuo gyvens? Kaip tai kur- namie, prie būdos… Čia įžanga į Lesės ir Tučio istoriją, kuri baigėsi laimingai, nes kažkas neliko abejingas- matė, jautė, paskambino. Ušnėnų kaime palikti prie negyvenamo namo du šunys, niekas jau kelios dienos neatvažiuoja jų pašerti, vienas nebelenda iš būdos… Suskubom kiek galima greičiau į Užvenčio rajoną. Namas apaugęs žolėmis, aptvertas tvora, vartai užrakinti- jokio garso, tylu… Kviečiamės policiją, o kol jie važiuos, nulėkėm į Užvenčio seniūniją pas seniūną. Išsiaiškinam, kad ten niekas nebegyvena, tačiau šunys yra. Iškviečiama šeimininkė, kuri savo namą buvo užleidusi sūnui su marčia. Sūnus kažkur kitur jau gyvena, marti išsikraustė ketvirtadienį, o tik sekmadienį pranešė savo anytai. Tos dienos rytą namo šeimininkė suskubo atvažiuoti, pašėrė… maisto turinys buvo makaronai, ryžiai ir bulvės… Labiausiai sunku buvo matyti Lesę… Ji vos bepastovėjo ant kojų, vieni kaulai ir oda… kas ją maitino, kiek dažnai ir kuom?!Padarius kraujo tyrimus, kaip ir reikėjo tikėtis, radom didžiulį išsekimą, tačiau vidaus organų rodikliai, ačiū dievui, puikūs. Šeimininkė sakė, kad Lesei 20 metų, ir kad ji jau 5 metus taip atrodo… Ar tai įmanoma!????Šiuokart labai labai pikta ne tiek ant pačios šeimininkės, bet ant marčios… Ji gyveno kelis metus, ne tik nesitvarkė aplinkos, bet laikė šunis tik šiaip… Kai seniūnas paklausė, atsakymas buvo- ne mano šunys! Kieno tada?… Dabar jau Letenėlės, sotūs ir nurimę. Lesė po pirmos paros jau gyvybingesnė ir linksmesnė. O Tutis nebeinkščia, matyt, suprato- čia jam bus gerai ☺Ačiū nuostabiosioms Užvenčio policijos darbuotojoms Aušrai ir Jurgitai! 😉 Taip pat- seniūnijos darbuotojams ir seniūnui Linui už pagalbą!http://siauliuletenele.lt/usnenu-kaimo-uzmirstieji-867612231/

Posted by Šiaulių letenėlė on 2017 m. rugpjūtis 2 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *