Mielieji, ,,Šiaulių letenėlės“ veikla nėra nutraukiama, po truputį dėliojamės didesnius darbus prieglaudos labui! – pakartoju jau ne kartą girdėtą ir žurnalistams bei jums sakytą sakinį 😉
Gal būt šį monologą reiktų pradėti dėkojimu kiekvienam, kad esate mūsų draugais, gal būt smagia istorija, kad per šį savaitgalį padovanojome mūsų naujokėlius šunyčius, o gal tiesiog pasakant paprastai: pasaulyje yra kerinčių stebuklų, kurie vyksta žmoguje, o įstabus stebuklingiausias vyksmas vyksta moteryje – su savitu kosmosu ir jos dalelėmis, dovanojanti stebuklą ne tik sau, bet ir šiam pasauliui – mažą, bet galingą gyvybę… mūsų kartą 🙂
Visada gyvenime norėjau daryti gera, ir tas konkretumas atėjo su laiku 🙂 Scenoje – atvirai kalbant su kiekvienu iš jūsų; su jaunimu, kurį ugdau, kartu nuveiktais projektais, skatinančiais nebūti abejingais socialiniame šių dienų gyvenime; galiausiai asmeniniame gyvenime, kasdienybėje. Gera daryti visad buvo ir yra palaima. Kaip ir tas nemažas skaičius tiesiogiai išgelbėtų 250 gyvybių būnant ,,Šiaulių letenėlės“ vadove šiuos metus, su grupe entuziastų įkuriant šią prieglaudą. Būti vadove yra daugiau nei viskas. Ties vienu dalyku negali apsiriboti. Negali lėkti į savivaldybę pokalbiui žinant, kad prieglaudoje vienam iš esančių gyvūnų nėra gerai, tuomet nėra ir nebus gerai ir širdy, ir čia taip paprastai nenurimsi, kol pats nesiimsi veiksmų, padėti jam, nes tokia tavo pareiga! Negali būti vien tik rašytinis vadovas, turi būti netgi pavyzdžiu padedančiai jaunajai kartai, draugu savanoriui, prisijungusiam per pozityvą apkrėsti ta opia, šių dienų beglobių gyvūnų problema mūsų šalyje. Nes vien dėl šių kailiuotųjų širdžių viskas ir prasidėjo tą 2014 m. liepos mėnesį. Nuo tada užvirė kraujas ir naktys bemiegės tapo nuo žinojimo, kad čia, šalia mūsų, be priežasties ir be pastangų surasti namus, gyvūnus tiesiog migdo! Tas pasipriešinimas neteisybei, kova už gyvybę, entuziazmas kuriant Letenėlei namus lydėjo visą laiką ir netgi dabar kirbu žinodama vieną ar kitą istoriją, ir dabar negaliu pabūti ramumoje Letenėlei netekus patalpų. Bet tai buvo tik etapas, kurį turėjome praeiti, kurį turėjome patirti, kitaip tos gyvybės toliau nuo 2014 m. liepos iki dabar būtų be priežasties keliavusios vienu adatos dūriu į rojų, o mes ligi šiol būtume kūrę planus, kaip ką surasti (kad ir tas pačias patalpas, kurių nenustojome ieškoti net jas gavus panaudos būdu), kaip ką padaryti. Čia nebuvo stop, nebuvo ramu niekada! Pradedant isterišku skambučiu vidury nakties apie iš mašinos velkamą šunį, baigiant organizaciniais, popieriniais dalykais, kurie niekada nebuvo sustoję ir tvarkai palaikyti taip pat buvo reikalingi ir svarbūs. Tai gera patirtis, patirtis be per didelio kartėlio. Ir šiandien tą pajutau. Užrakinant tas prieglaudos duris, kur Lingailiuose mūsų namučiai buvo įsikūrę ir tyliai ištariant sudie, širdy nesukirbėjo.. (ir tai sakau visiškai atvirai) Ir greičiausiai nesukirbėjo todėl, kad visgi kad ir kaip, ir kiek kovojome už juos, jie nebuvo mūsų tikrieji namais (nei teisiškai nei kaip kitaip), jie nebuvo MŪSŲ, čia nebuvo tos gerosios auros, kurioje būtų ramuma ir jaučiamas taip reikalingas stabilumas… Tai buvo labai reikalinga patirtis, kurią praėjome, be kurios nebūtų niekas žinoję ,,Šiaulių letenėlės“, be kurios nebūtume šiai dienai tiek turėję palaikytojų, kolegų, su kuriais bendraujame ir palaikome ryšį ligi šiol, be kurios nebūtume pasimokę ir ėję tuo keliu, kuriuo einame dabar – pamažu, po truputį, neskubėdami, su gerais, padedančiais žmonėmis šalia, su gera aura – eiti pirmyn! Viskas pildosi! 🙂
Dėkoju likimui už šį gėrį, kuriame galėjau padėti pažeidžiamiausiai ir labiausia apleistai šio pasaulio dalelei – gyvūnams. Su visu būriu ištikimų savanorių, kurie mažų mažiausiai verti mano pagarbos ir apkabinimo, su jumis, kurie ir stebite, kritikuojate ar tiesiog patariate 😉
Šiai minutei mano jausmas – palaima 🙂 Šis esamas laikas gerokai pakoregavo mano dar didesnius siekius ir planus, bet ne be priežasties – kuri džiugina, kuri yra manyje. Po širdimi plazdanti gyvybė šiek tiek įsakė tai pačiai Letenėlės vadovei nurimti 🙂 ji savaip sudėliojo mano prioritetus, vertybes, planuoja mano dienas diena iš dienos – ir aš džiaugiuosi kartu su ja. Šis stebuklėkis pasirūpino ilgiausiomis mano gyvenime turėtomis ,,atostogomis“… 🙂 Ir atėjo tas momentas, kai matydama šalia Letenėles ištikimą savanorių būrį, žinau, kad įstaiga nepražus, o prie naujos vadovės (logiška!) vairo pareigų sėdinti – Ingrida: nuostabus, pareigingas, išmintingas, su mumis visad buvęs šalia žmogus, su meile ir dėmesiu kiekvienam gyvūnui – ves ,,Šiaulių letenėlę“ teisingu keliu! 😉 Aš vis dar nenurimstu ir bėginėju tų pačių bendrų Letenėlės rūpesčiu vedina, esu ir veikiu tame reikale, ir tuo pačiu džiaugiuosi į priekį, nes žinau, kad viskas tik į pozityvą – viskas bus gerai, nes jau taip ir yra 🙂
Tai ne atsisveikinimo laiškas, tai atvirlaiškis, kuriuo bendros minties vedinos kartu su Ingrida nutarėme pasidalinti su jumis, supažindinti su naujienomis iš arčiau. Jūs mumis pasitikite, kad ir kur-ne-kur gal būt įstengėme ir nuvilti, bet visada bendraujame su jumis mūsų kasdienėm istorijom, pagalbos prašymais ar tais pačiais gyvūnų prisistatymais – taip mes kalbame su jumis: atvirai, tiesiai, norėdami prakalbinti ir jūsų širdis. Todėl kalbu taip pat su jumis ir dabar tik pirmu asmeniu 😉
Aš, Orinta, – per juos su jumis esu ir būsiu! Tiesioginiu bendravimu, telefonu, organizavimu ir pagalba, bendra idėja, rūpesčiu širdy dėl ,,Šiaulių letenėlės“, žinoma, nebe vadovės pareigose. Nes ateis tas laikas, kai teks atsitraukti, dėl kito kilnaus tikslo – auginant mažulėlį gyvūnėlių mylėtoją su nemažu noru, kaip ir mamos, – PADARYTI PASAULIUI GERA! atnešti šviesą! 🙂 O kol kas mėgaujamės mūsų šeimos laukimu didžiojo gyvenimo stebuklo!
Myliu jus! :*
Su atsidavimu ir pagarba, Orinta – buvusi ,,Šiaulių letenėlės“ vadovė