Naujokai iš Akmenės.. Kalytei Skajai 2 m., jos tėčiui Grantui 12 m. Išsamiau tel. +37067612231
Grantas.
2026-01-09. Šiandien labai liūdna diena…
Ne tik dėl to, kad žiauriai šalta ir pusto taip, kad kelią valyti reiktų kas dvi valandas…
Per tą laiką, kol galėjau pravažiuoti, nuvežiau Grantą į kliniką, nelabai turėdama vilties, kad jo sveikata pakryps į gerą pusę. Perdaug patirties turiu ir truputį jau gaudausi simptomatikoje.
Grantas rytoj turėjo keliauti iki Talino, o ten būtų perėmusios suomės ir suteikusios namus.
Bet gavosi taip, kad Grantas vietoj Suomijos iškeliavo į dangų 🥺
Vėžys, žudikas prakeiktas… Taip gaila…
„Vilkšuniai“ atrodo stiprūs, tvirti, beveik nepažeidžiami. Bet tie, kas pažįsta juos iš arčiau, žino – po ta stiprybe slepiasi širdis, kuri visa priklauso žmogui. Jie nekenčia vienatvės. Ir dažnai tyliai kenčia, kai lieka vieni. O ką daryti, kai tau – dvylika ir tu atsiduri prieglaudoje? Grantas – senjoras vilkšunis. Jis į mūsų prieglaudą atvyko kartu su savo dukra Skaja iš Naujosios Akmenės. Skaja greitai rado namus. O Grantas… liko. Ne todėl, kad būtų blogas. Ne todėl, kad nenorėtų gyventi. O todėl, kad jis – nebe jaunas. Nebe tobulas. Jis sunkiau vaikšto, mažiau mato. Bet jo akys… jos pilnos šviesos. Pilnos vilties. Pilnos troškimo būti šalia žmogaus. Šiandien jis gyvena tyliai. Be didelių šokių, be džiaugsmingų šuolių. Bet kiekvieną kartą, kai prie jo prieini – jis pajuda, pasižiūri, uodega vos vos krusteli. Ir tas žvilgsnis… lyg klaustų: „Ar tai tu? Ar tai mano žmogus?..“ Mes, žinoma, ieškome stebuklo. Nes kas ieško namų senam, sunkiai judančiam vilkšuniui? Bet dar labiau žinome – meilė jam yra didesnė už baimę, kad nepavyks. Ir jei šis tekstas pasieks tavo širdį, galbūt jam pavyks. Galbūt Grantas turės žmogų, su kuriuo pasitiks gyvenimo saulėlydį ne vienas❤️
Skaja rado namus!
