Basčiausi kažkur gatvėmis… dar tada su keturiom kojom.
Visas paskendęs siaubingame skausme, apsipylęs ašaromis – kelio net nemačiau. Viena mano kojytė lūžo ar kažkas jai nutiko… O juk gatvėje turi pats ieškotis maisto, vietos, kur prisiglausti, saugotis žmonių, automobilių… o dar ta mano koja…
Todėl klibikščiuodavau gatvėmis ir vis melsdavausi: „Dieve, atsiųsk man pagalbą, nes pats jau nebesusitvarkau. Jau per sunku darosi.“
Ir žinokit… mano malda buvo išgirsta! 🙏
Patekau į prieglaudą. Čia visi švelniai, bet tvirtai pasakė – tą skaudančią kojytę reikės amputuoti, kitaip skausmas niekada nesibaigs. Ir taip padarė.
Iš pradžių galvojau: „Ne, palikite! Geriau jau kad ir tokia koja, negu jokios…“
Bet kaip aš klydau – aš tiesiog atsigavau. Net akyse prašviesėjo!
Tiesa, nesu labai mažas šuniukas – truputį sunkiau vaikščioti, bet vaikštau! O jei labai noriu – net ant fotelio užšoku 😏.
Svarbiausia – jau nebeskauda. Aleliuja! 🙌🐾
Tai va… fizinė problema išspręsta. Liko dar viena – NAMAI ir mylintis žmogus.
Žinau, žinau… dažniausiai namus randa maži ir pūkuoti, o aš nei mažas, nei pūkuotas…
Bet aš kreipiuosi į žmogų, kuris vertina ne dydį ir ne pūką, o:
❤️ gerą širdį
💛 nuostabų charakterį
✨ didelę, nuoširdžią charizmą
Yra toks tarp jūsų? 🤎
Jei taip – aš čia. Laukiu. Tavo trikojis draugas,
Mykoliukas
📞 067612231
Yra toks posakis ,,kaip šuniui penkta koja“.
Šuniukui Mykolui prieš daugybę metų ,,penkta koja“ tapo jo viena iš keturių kojyčių …
Įvyko nelaimė, tiksliai nežinom, kokia. Lyg kažkas užvažiavo ir sutraiškė.
VMVT paprašė mūsų pagelbėti Mykoliukui, o pagalba šioje situacijoje tik viena- nupjauti koją, kad netrukdytų ir nebekeltų papildomo skausmo, brūžinant ją į žemę…
Labai tikimės, kad šis šaunus šunelis pagyvens dar be skausmo, o gal net ras namus, gal kažkam Mykolas užkabins širdies kertelę…
