Prie būdos laikomas šuo…
Kam tai naujiena?
Lietuvoje tai vis dar „normalu“.
Grandinė, purvinas žemės lopas po kojomis ir šaltis – taip kai kurie vis dar supranta „gyvūno laikymą“.
Bet sustokit.
Kai tavo prie būdos laikomą šunį ištinka insultas (turbūt), galvytė persisuka, pilvas pilnas išvaržų… ir tu NIEKO nedarai?
Tada kyla klausimas:
ar tame, kuris vadinasi „šeimininku“, dar liko bent lašas žmogiškumo?
Aldutei tokio žmogaus nebuvo.
Ji gyveno ne būdoje, o sename, šlamšto pilname sandėliuke.
Prirakinta įaugusiu antkakliu, su išvaržomis, su ligos pasekmėmis…
Be pagalbos.
Be vilties.
Kol vienas geras Žmogus ją pamatė.
Jis pranešė, mes sureagavome, o VMVT atvyko.
Aldutė – pas mus, jau išoperuota, apgaubta meile ir rūpesčiu.
Taip, jos galvytė vis dar pakrypsta.
Taip, jos akys vis dar bėga į šalis.
Liga paliko savo žymes – jų neištrinsime.
Bet su meile ir rūpesčiu mes galime atpirkti bent dalį tos baisios žalos, kuri jai buvo padaryta.
Dabar Aldutė ieško namų globos.
Ne grandinės.
Ne sandėliuko.
O žmogaus, kuris pagaliau pasakytų:
„Čia tavo vieta. Čia tavo namai.“
Aldutė ~2015 m. gimimo.
Tel. 067612231
