RIKIS jau rado namus, rastas buvo 2016m. vėlyvą rudenį netoli Šaukėnų, Kelmės r.
DINGO!
Šeštadienį vakare (2017.10.14) pabėgo juodas šuneliukas, vardu Rikutis (aklas), vietovė: Šiaulių rajonas, Meškuičių seniūnija, tarp Lūpaičių, Tautinių km. Mob. 865447271.
Yra istorijos ir yra neįtikėtinos istorijos. Kaip ir apie šį aklą šunelį Rikutį. VALIO, JIS ATSIRADO!!!
Trumpakojis keliauninkas nuo 10.14.(šeštadienio) vedamas tik uoslės nukeliavo tiesiai per laukus apie 5 km iki medžio apdirbimo įmonės „Bageta“.
Tokiais atvejais mobilaus ryšio priemonės nepakeičiamos. Kažkur, FB platybėse, buvo keletas darbuotojų pranešimų
apie pastebėtą šunelį netoli Bagetos, kuriuos naktį mums atsiuntė tuos pranešimus pastebėję žmonės, bet skambučių nesulaukėme..
Vidurnaktis ir 25km iki tos įmonės mūsų globėjai-savanorei jau nebebuvo taip svarbūs, tuo labiau, kad įmonė dirba ir naktį.
Atvykus į vietą sutiktas vienas kitas darbuotojas teigė išties matę, o viena moteris net pamaitinusi šunelį…
Paklaidžiojusi įmonės pjuvenų ir rastų labirintuose savanorė susitaikė su mintimi, kad jau šiąnakt jo neberas.. ir kaip dažniausia tokiose istorijose būna, atomazga – dar vienas sutiktas žmogus nukreipė į jauną operatorių, kuris tik tik šunelį saugiai buvo išvežęs į tėvų namus. Tokiu metu globėjos emocijos ir mintys sukosi kaip karuselė – „Važiuoju pasiimti!“ Rikutis tupėjo gražiame aptvarėlyje, net ir būda buvo jam naujai sukalta, pašauktas vardu, pažinęs, kaip jis tik moka, džiaugsme ėmė suktis ant žemų kojyčių vizgindamas trumpą uodegytę.
„Labai dėkinga tam jaunam žmogui buvau, iš susijaudinimo tuo metu net vardo pamiršau paklausti.
Tik vežant Rikutį namo skambėjo ausyse jo tarsi retorinis klausimas, ar aš šunelį išsivežu? Neturėjau minčių,
kad kam nors gali reikėti aklo seno šuns. Kitas rytas nustebino dar labiau, kai sulaukiau moters skambučio, kuri prisistatė, kaip to jaunuolio
vardu Mindaugas, mama ir nuogastavo, kad jie jau buvo apsisprendę Rikutį pasilikti. Iš pokalbio supratau, kad žmonės myli gyvūnus. Sutariau, kai tik galėsiu, Rikutį atvešiu, dabar jau galima sakyti – grąžinsiu, nors truputį ir gaila, jis mano globoje jau 1 metai, bet širdyje ramu, kad senas ir aklas turės mylinčius šeimininkus.“
Retas atvejis, išties, ir su laiminga pabaiga. Ir kas labiausiai džiugina šioje istorijoje, žmonių neabejingumas ir ypač to
jauno žmogaus – Mindaugo Vaitiekaus! Šaunuolis ir geras pavyzdys kitiems!
Rikutis šaltomis naktimis gyvens šeimininkų namuose.