Reksas – dar vienas tylus išgelbėjimas. Negi matyti prie būdos pririštą, liūdną, vienišą šunelį nesuvirpina širdies? Negu kai matai laisvą, besidžiaugiantį gyvenimu, linksmą šunelį? Jiems tiek nedaug tereikia…Kada baigsis šunų laikymas prie grandinės? Ką jie ten saugo? Dėl ko jie saugo? Ar prie grandinės pririštas šuo tikrai tave apgins, kai ištiks bėda? Kada tai pasibaigs?.. Šuo nėra signalizacija. Šuo yra draugas! Reksas – puikus to įrodymas. Jis buvo paliktas prie būdos… Kai nebeliko šeimininko, nebeliko ir gyvenimo, kokį pažinojo. Vienas. Liūdnas. Be žmogaus, be dėmesio. Net be normalaus maisto dubenėlio. Kai atkeliavo pas mus, Reksas buvo pasimetęs – lojantis, neramus, lyg vis kartotų: „Kodėl aš čia? Kur mano pasaulis?“ Bet dabar… dabar jis turi savo voljerą. Erdvę, kurioje saugu. Ramybę, kuriai reikia laiko. Jis po truputį nurimsta. Jau nebeloja tiek. Lyg pamažu suprastų: „Čia geriau. Čia mane girdi.“ Reksas dar laukia savo tikro žmogaus. Bet svarbiausia – jis jau nebe vienas. Pažiūrėkit į skirtumą – tarp šuns prie grandinės ir šuns, kuris pagaliau turi laisvę. Matai? Šitaip turėtų gyventi VISI šunys.🙏❤️
Lapkričio 24 d. Reksas atvyko iš Šeduvos, ~2017 m. gimimo, tel. +37067612231
