DESPERADO….
Šiuo iššaukiančiu vardu mūsų mielybės katinėlio šiam pasaulyje, deja, jau nebėra…
Ateini: pasisveikinimas – tu jam svarbesnis už miegą, glaustosi mažulelis, 3 mėnesių lieknas spurgelis, šoka ant pečių, tu tvarkaisi, o jis stebėdamas tavo darbą glausto savo snukučiu tavo skruostą, bučiuojasi… tuomet sustoji dirbęs, atsisėdi tiesiog ant grindų ir pati imi glaustytis su juo… Tokiais, širdžiai maloniais būdais jis išreikalaudavo sau dėmesio 🙂 Labai mažutis pergyveno likęs be žmogaus, jo kniaukimas už uždarų durų dar ilgai girdėdavosi… Bet netikėtumai: mažylis susirgo, labai staigiai. Prieš porą savaičių įvykęs mini priepuolis priminė epilepsiją, vežėm tyrimams daktarai niekuo negalėjo padėti, nes tyrimai privalomi daryti iškart po įvykio. Mažutis tą savaitę jautėsi kaip ir visad gerai, apetitą turėjo, bet praėjusi sekmadienį vėl įvyko kažkas panašaus, tik nuo tos dienos jam nuolat traukė snukutį. Pirmadienį jis buvo gan irzlus, urzgė vaikščiodamas (ko niekada nemokėdavo daryti), nors bandė taip pat užšokti ant žmogaus, būti šalia… vakare mažyliui labai pablogėjo: nešė į šoną, prasidėjo nuolatiniai traukuliai, seilėtekis, akys traškanotos, nebenori, kad imtume į rankas – nuo to ir prasidėjo mūsų keliavimai į visas miesto instancijas: laboratorija, daktarai, diagnozių pilna ir visokių net absurdiškų. Su dienom matėm, kad mūsų mažyliui niekas negerėja, nevalgo, kuo didesnėje erdvėje tuo labiau panikuoja su savimi pačiu… Pasiryžom Deperado vežti nuodugniems tyrimams į Vilnių, bet padirbėjus su tyrimasi čia, paaiškėjo, kad jam FIP (infekcinis kačių peritonitas) ir išgyventi, o dar tokiame jaunučiame amžiuje 10%. Gyvūniukas kankinosi baisiai: nebematė per traukulius, spazmus ir skausmus net mūsų, galiausiai nei pailsėti, nei pamiegoti pats nebegalėjo, tik medicininiu būdu, bet tik prabudęs vėl purtėsi, ausytės, kojytės buvo šaltos… Ašaras tramdėm, bet turėjome priimti galutinį sprendimą: palengvinome mažylio kančias ir paleidome jį į gyvūnėlių rojų, kur spalvų daugiau nei čia ir nėra to skausmo, ką jis paskutines savo dienas nuolat jautė..
Kūnelis nebepažino to žmogaus, kuris jį nuolat paimdavo ant rankų, snukutis nebebučiavo į skruostą paėmus paskutinį kartą.. akys buvo pavargusios ir užtinusios nuo nebegalėjimo, bet širdutė buvo stipri…
Sudie, mažyli… nesugebėjome tavęs laiku ištraukti iš neapsakomų kančių, nesugebėjome kuo greičiau atrasti tau namučius namučius, kur gal būt nebūtum taip pergyvenęs ir ilgėjęsis žmogaus…
Visada išliksi tas DESPERADO, tikras Desprerado: mūsų drąsuolis, vikruolis ir kupinas meilybės mūsų katinėlis…