Buvo radęs namus, sugrįžo 2025 rugpjūtį..
Mąstau. Vėl mąstau… Ir dar mąstau…
Niekaip negaliu suprasti, kam kai kuriem žmonėm mes reikalingi. Atvažiavo diedukas, sako, man reikia skambučio. Apsidairau tarp savo kambariokų, išeinu į kiemą, dar apsidairau. Kuris iš mūsų panašus į skambutį? Ir kaip skambutis atrodo? Ar tas, kur su knopke, kur paspaudus rėkia, ar tas, kur varpelis, pakračius gražiai skamba? Bet nei tas, nei kitas nėra panašus į mane.
Aš nesu skambutis, ačiū dievui.
Aš gyvas. Man reikia laiko, kad priprasti, kad pamilti. Kad pasitikėti…
To paties reikia ir mano draugams. Pasišnibždam mes naktimis, belaukdami ryto, kol atvažiuos mūsų žmonės į darbą. Jiems tai darbas, o mums kasdienė šventė. Mes jų laukiam, kaip kokio paties didžiausio mūsų gyvenimo stebuklo. Ir stengiamės kiekvieną sekundės dalį pabūti kartu.
Gaila, kad kai kuriems žmonėms mes panašūs į skambaliuką…
Su meile, Sidabrėlis 
2024 sausio 30 d. į mūsų globą atvežtas šuniukas su traumuota akyte iš Sidabravo, Radviliškio r. Nečipuotas. ~2019 m. gimimo. Tel. +37067612231
