Mąstau. Vėl mąstau… Ir dar mąstau…
Niekaip negaliu suprasti, kam kai kuriem žmonėm mes reikalingi. Atvažiavo diedukas, sako, man reikia skambučio. Apsidairau tarp savo kambariokų, išeinu į kiemą, dar apsidairau. Kuris iš mūsų panašus į skambutį? Ir kaip skambutis atrodo? Ar tas, kur su knopke, kur paspaudus rėkia, ar tas, kur varpelis, pakračius gražiai skamba? Bet nei tas, nei kitas nėra panašus į mane.
Aš nesu skambutis, ačiū dievui.
Aš gyvas. Man reikia laiko, kad priprasti, kad pamilti. Kad pasitikėti…
To paties reikia ir mano draugams. Pasišnibždam mes naktimis, belaukdami ryto, kol atvažiuos mūsų žmonės į darbą. Jiems tai darbas, o mums kasdienė šventė. Mes jų laukiam, kaip kokio paties didžiausio mūsų gyvenimo stebuklo. Ir stengiamės kiekvieną sekundės dalį pabūti kartu.
Gaila, kad kai kuriems žmonėms mes panašūs į skambaliuką…
Su meile, Sidabrėlis 
Sausio 30 d. į mūsų globą atvežtas šuniukas su traumuota akyte iš Sidabravo, Radviliškio r. Nečipuotas. Tel. 867612231
