Aš – Munia. Į prieglaudą atkeliavau su dar septyniais šuniukais. Mus sukišo į maišus… ir taip, supakuotus kaip daiktus, atvežė čia. Buvo tamsu, šalta, trūko oro. Mes verkėm, drebėjom, kai kurie iš baimės net apsivėmė… Tik maišų šnarėjimas ir šuniukų inkštimas lydėjo mūsų kelionę į „išgelbėjimą“. Sako, žmogus atvežė mus iš namų, kur mūsų buvo per daug… Bet kaip gali būti „per daug“ gyvybių? Kaip galima tiesiog mesti tą, kuris tavimi tiki? Mes buvom laukinukai – mažos, sustingusios sielos, kurių žvilgsniu žiūrėti į žmogaus rankas buvo baisu, nes jos atrodė ne kaip šiluma, o kaip grėsmė.
Praėjo jau ketveri metai. Dauguma mano draugų iškeliavo į namus, o mes likome tryse – aš, Urdis ir Urmas. Vis dar bijome, bet širdyje, labai tyliai, mokomės vėl tikėti žmogumi. Neseniai savanorė mane pirmą kartą išnešė už prieglaudos tvoros. Iš pradžių tiesiog gulėjau – sustingus, išsigandus… Bet tada ji padavė dešrytės. Ir tą akimirką pasaulis pasidarė truputį mažiau baisus.
Gal ir esu bailė, bet širdyje nešioju didelę viltį. Tikiu, kad vieną dieną atsiras žmogus, kuris neišsigąs mano tylos, mano drebėjimo, mano žvilgsnio. Tas, kuris parodys, kad pasaulyje dar būna rankų, kurios neskaudina. Rankų, prie kurių galima užmigti ramiai – be maišo, be šalčio, be baimės. Tik su meile. ❤️
Skėmių strakaliukė Munia, ~2015 m. gimimo, išsamiau tel. +37067612231
